BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kultūrinis šokas

Šiandien beskaitydama (elektroninę) Lietryčio versiją aptikau štai tokį tinklapį: Psyvirtual. Į jį nueiti privertė daugiau smalsumas (curiosity killed the cat, I know) nei baisi depresija ar patologiškas noras išžudyti aplinkinius. Vis dėlto radau visai įdomių straipsnių, pvz. apie kultūrinį šoką ir netgi naujų dalykų (netgi! tikriausiai nesu iš tų, kenčiančių nuo per mažos savivertės :P).

Labiausiai nustebino kultūrinio šoko simptomų sąrašas:

* Įkyrus itin dažnas rankų plovimas, nerimavimas dėl vandens, indų, patalynės švaros, dėl maisto kokybės.

* Bėgiojantis žvilgsnis.


* Bejėgiškumo jausmas, pasitikėjimo savimi stygius, priklausomybė nuo
tautiečių, jau ilgą laiką gyvenančių šioje šalyje.


* Pykčio priepuoliai dėl nedidelių ir menkų nesklandumų ar kliūčių.


* Nenoras arba visiškas atsisakymas mokytis priimančios šalies kalbos.


* Nuolatinė baimė būti apgautam, apvogtam, sužeistam, įskaudintam.


* Nedidelių savo pastangų sureikšminimas.


(Oberg, 1960).

Nes damn, iš tiesų tik persikrausčius aš pradėjau nesveikai šveisti visus namų kampus ir pykti dėl menkiausių smulkmenų. Ir kalbos mokytis lyg kas būtų kokią sieną pastatęs: lyg ir norėjau, bet nesąmoningai ieškojau barjerų to nedaryti.
Atrodo, viskas jau praeity, bet ne, pasirodo teks man dar kentėti žiauriai :
“imigrantų pasitenkinimas pamažu krenta , o paskui vėl auga .
Prisitaikymo periodas trunka apie dvidešimt mėnesių. Šeštą- aštuntą
mėnesį paprastai ištinka negatyvios stagnacijos etapas.”

Iš esmės gal mano atvejis kitoks, kadangi viena koja Danijoje gyvenau jau prieš 2 metus, taigi į kultūrą įsiliejau pamažu ir blogiausią periodą patyriau tik atvažiavus. Tikiuos :D Adaptavausi jau prie šionykščių optimistiškų nuotaikų.
Beje, ir Švedijoje mano pasitenkinimas pats mažiausias buvo pačioj pradžioj, o tuomet tik augo ir augo. Tiesa, ir aplinka ten buvo studijų, ne tradicinė imigrantiška. bet ir dabar tradicine imigrante savęs nepavadinčiau, nes emigravau ne dėl ekonominių ar politinių priežasčių, o dėl asmeninių ir ungabungint šioj šaly žadu ne iki kol “uždirbsiu namą” ar LR Seime “atsiras protingų žmonių”. Turiu pripažinti, tai viena iš labiausiai atgaivinančių minčių - niekas neverčia nei čia būti, nei ęčia dirbti nemėgstamų darbų, nei laukti pergalingo grįžimo į tėvynę. Jokių penkmečio planų, uždarbio ribų.
Netgi silkė man čia skanesnė….

Rodyk draugams

Lingvistiniai malonumai

Beveik lygiai prieš dvi savaites užsirašiau į kalbos kursus. Grįžau kone iš džiaugsmo šokinėdama, kad tuoj turėsiu ką veikti dukart per savaitę, tuoj galėsiu čiulbėti šia paukščių kalba visur: parduotuvėse, kavinėse, verslo susitikimuose ir t.t.

Praėjo dvi savaitės, o negavau jokio laiško, nesulaukiau jokio skambučio. Kadangi aš motera užsispyrus, parašiau jiems laišką pati. Jokio atsakymo. Paskambinau. Linija užimta. Tada galiausiai nuėjau.

Atsakymas, be abejo, (surprise!) viskas ok, mes  laiškus dukart per mėnesį siunčiam, o artimiausi kursai prasidės spalį (kur jau ten jų pažadai, kad MAX dvi savaites laukti reikės).

Rodyk draugams

Kopenhagos parkų šturmas: continued

Savaitgaliai visada yra sunkiausio darbo metas. darbas - tai išsirinkti, ką veikti, kad laikas būtų praleistas naudingai. Kartais besirenkant kokią veiklą užeina toks pionieriškos pareigos jausmelis. Kažkur į “Surinksime 10 kr metalo laužo” temą.
Štai neseniai besirinkdami ką veikti, įsijungėmė visit Copenhagen tinklapį. Kas man ten itin patiko, tai suskirstymas pagal norus ir pomėgius, pvz: “romantic Copenhagen”, kur net paminėtos geriausios vietelės bučiuotis, bei “Organic Copenhagen” ar “ideas for sunny day”.

Smagiausia, kad nepasinaudojom nė vienu pasiūlymu, bet prisiminėm, kad šiuo metu tam tikrom valandom Tivolyje skelbiamos super nuolaidos. Tai ir padiktavo mūsų kelionės tikslą.

Turiu pripažinti, kad Tivolyje (pragyvenusi kelis mėnesius visai kaimynystėj) dar nebuvau buvusi. Gasdino milžiniška žmonių (nuo milžiniškų kinų grupių iki pusgirčių švedų) spūstis prie įėjimo. Laukti po valandą prie kiekvienos atrakcijos plius mokėti sezono kainą tikrai nenorėjau. Tačiau ilgai laukiantiems - dangus, ar koks ten posakis. Išlaukėm ir patraukėm į Tivolį.

Šitas diedulis mimas, pasirodo, yra Tivolio super mascot. Kartais (per pilnatį, pavyzdžiui, arba jo darbo dienomis) galima jo mimavimų pasižiūrėti ant šalimais esančios povinės scenos. Kai mes lankėmės buvo kaip tik jo nedarbo diena. Kadangi man mimai gana šiurpūs, tai pernelyg neliūdėjau.

Pats Tivolis nustebino daugiausia savo gana senovine atmosfera. Kone užsimaniau užsivilkti 20 a. pradžios suknelę, subanguoti plaukus trečiosios bangos metodu ir keliauti žiūrėti varječių siurbčiojant šampaniuką,  o po to pasivažinėti tuo metu aukščiausiais kalneliais visoje Europoje. Labiausiai įspūdį sustiprino senovinė cukrainė-konditerija su grynai senoviškai raitytomis kėdėmis ir žydromis staltiesėmis:

Vis dėlto valgyt cukruotų dalykiukų nenorėjome, kadangi kaip tyčia į rankas papuolė “crazy nuolaidų” lankstinukas, kur pamatėm, kad galim gauti arbatos už 1 kr. T.y. už maždaug 40 ct ar pan, kad danijoj yra nerealiai nesąmoninga kaina.

Arbata, beje, buvo tikrai skani (rinkomės baltąją), o ir pakartotinis užpylimas buvo galimybių sąraše, taigi šiek tiek užsisėdėjome. Tuomet pastebėjom, jog atėjo laikas, kai visi atrakcionai už dyką, todėl kone pakniopstom bėgom, kad nereiktų praleisti viso nemokamo laiko vien laukiant. Pirmiausia išsirinkom aukštą bokštą, prie kurio ant grandinių pritaisytos kėdutytės. Atsisėdama ant tų kėdučių, tuomet visi adrenalino fanatikai iškeliami aukštai aukštai ir greitai sukami aplink sudarydami ne iotin malonų pilvui smailų kampą bokšto atžvilgiu.  Prie viso to prisideda siaubingas vėjas “ten aukštai” ir labai jau skruzdėlytiškai atrodančios mašinų lempos mieste. Freaky. Bet nusileidus užsimaniau kilti vėl. tačiau vėl būtų reikėję atstovėti eilę, o ir nemokamą valandą norėjosi išnaudoti kuo daugiau skirtingų atrakcijų. taigi išbandėme ir seniausiuosius kalnelius, ir traukinuką, važinėjantį smagiai besiraitančiais ratais (beje, sėdėjom priekyje, kas sustiprino visą “fun”).

Po visų šių atrakcijų mano plaukai atrodė kaip po geros audros, o ir sutemti spėjo. Jau galvojome eiti namo, tačiau prie išėjimo pamatėme, jog poviniame teatre (jo uždanga dekoruota kaip povo uodega) kažkas vyksta. Prisėdome ir mes ir labai laiku pataikėme, kadangi kaip tik prasidėjo baletas pagal Anderseno pasaką. Pastatytas tikrai gražiai ir netgi šiais spec. efektų persivalgymo laikais buvo tikrai įdomus, nors ir pakankamai vaikiškas choreografijos atžvilgiu.

Rodyk draugams

Kopenhagos parkų šturmas: 1 dalis

Paskutiniu metu su brangiuoju pradėjom “parkų šturmą”. Visa šios nuostabios veiklos esmė yra pamatyti kiek galima daugiau miesto gražiosios pusės, kol neatėjo žiema, ir nors kiek išvaikščioti mano kepamus pyragus (kadangi kelnės, kaip žinia, nuolat mėgsta trauktis).
parkų šturmą pradėjome nuo karališkojo (kaip gi kitaip) Frederiksberg Have.Parkas mus pasitiko itin aukšta gyvatvore. Paėję nemažai metrų radom įėjimą, kuris pasirodė esąs…labirintas. Iš pradžių pasiklydom. Ta proga padarėm pasiklydusių labirinte išraišką:


Po to radom kelią ir baisiai savimi patenkinti įsiveržėme į kažkokį mini alaus party. Atsiprašėme, apsisukome ir nuėjom toliau. Toliau radom nemažai vestuvininkų, pozuojančių nuotraukoms tarp karališkųjų ančių, karališkosiose valtyse arba ant karališkosios pievelės:

Parko šturmą teko sustabdyti dėl baisiai gurgiančio skrandžio ir varvančios nosies. Bet kokiu atveju, motyvacijos toliau keliauti nenumalšino (o apie tai parašysiu kitame įraše).

Rodyk draugams

Adaptacija

Pastaruoju metu nerašiau. Sunkus metas. Adaptacija.

Dalykas tas, kad svečioj šaly gyvenant su “vietiniu” brangiuoju adaptuotis reikia dvigubai. Reikia nemažai pastangų, kad pralaužtum ilgai saugota konservatoriaus lukštą ir įkalbintum, pavyzdžiui, ragauti kitokioj kepykloj keptos duonos, nei jis yra įpratęs nuo kūdikystės. Arba sudėlioti sumuštinį kiek kitokia tvarka, nei reikalauja nerašytos taisyklės.

PRIEŠISTORĖ
Visus ilgus metus brangusis praleido Lietuvoj, kur tikrą danišką karališką duoną keitė maximos penkiagrūdė, kepenų paštetą - lydytas sūris, penkiasdešimt įvairių rūšių tikrų turkų parduodamų kebabų - Čili picos.
Dabar Kopenhagoj atėjo metas man išragauti vietines gėrybes. Didžiausia problema, kad aš nuolat noriu išbandyti kažką kitą, užuot pirkusi laiko patikrintą produktą.

Mano dėka brangusis savo gimtoj šaly pirmą kartą paragavo dviejų naujų silkės rūšių, dviejų naujų sūrių, visai neblogos ekologiškos kavos ir 4 rūšių sausainių. Priedo sugebėjau įrodyti, kad ne vien Lietuvoj galima rasti varškės ir bandelių su aguonomis.

Iš kitos pusės, tikri priešpiečiai man dabar jau tokie:

Juoda duona su silke ir kario salotom bei su skumbre pomidorų padaže. Ir, žinoma, su skrudintų svogūnų viršūnėle.
Tradiciškiau nebūna.

Rodyk draugams