BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pensininkinis savaitgalis

Paskutinį savaitgalį praleidome kaip tikri pensininkai: vasarnamyje prie šiaurės jūros, kur daugiausia atostogauja vokiečių senukai ir aiką leidžia rydami Bratwurst ir Sauerkraut (čia pasak mano brangiojo, kad jie daugiau nieko nevalgo) ir užsigerdami alučiu ir trindami pilvus prieš televizorių.



O tada keliauja pasivaikščiojimui prie jūros. Kadangi vėjuota, ilgai neužsibūna, mauna atgal, pasiklauso schlagerių ir eina miegoti.

Tiesa, bratwurst ir schlagerių nebuvo, tačiau visa kita labai panašiai - ypač turint omeny, jog važiavom kartu su uošviais. Teko valgyti nerealiai daug, viaską užsigerti nerealiu kiekiu alaus, po to dar valgyti pyragą (special danišką, kur ubuolienė sluoksniuojama su sausainių trupiniais ir užklojama kalnu grietinėlės) žiūrint TV ir kokį kartą per dieną išeiti pasivaikščioti prie jūros.

Beje, nebūčiau visai “nekreizėjus”, bet išsimaudžiau Šiaurės jūroje ir taip laimėjau lažybas.

Vieną dieną nusprendėm nuvykti į tokį mažą miestuką Lemvig (iš tiesų priežastis buvo nuspirkti daugiau alaus). Šalikas ant galvos - tai vokiškas būdas saugotis nuo vėjo. Padeda.

O pats miestukas atrodo taip:

Kadangi šeštadienis Danijoje yra visuotinio šopingo diena, tai visi kaip pamišę pirkaliojos ir grūdaliojos tarp parduotuvių:

Tuo tarpu bažnyčios varpai skambino kurtinančiai, bet nemanau, jog iš šopingo manijos galima pritraukti bent vieną daną:

kai parduotuvių atidarymo laikas toks trumpas, niekam nerūpi dvasiškumas. O pasak pas vieną iš mano danijos draugių užėjusių mormonų, danai siaubingi ateistai ir juos labai sunku atversti. Kas iš esmės yar gerai, nes atversti lengva tik itin trapias ir į visokias priklausomybes linkusias asmenybes. Ir lietuviai, deja, dažnai tokie yra (dėl ko tikėjimo žodžiai ir pan. dalykai klesti ir bujoja).

Svarbiausi dalykai, nuveikti per savaitgalį - priaugti 2 kg, išbandyta Šiaurės jūra, sudarytas svečių sąrašas (pleriminarus) vestuvėms ir “uždirbtos” 500 kr (anyta nusprendė, kad esam per biedni).

Rodyk draugams

Sprogskole užkariavimas

Didžioji diena - šiandien užkariavau sprogskole. Kalbant rimtai, pirmą kartą nuėjau (nes galiausiai gavau pakviečiantį laišką) į kalbų mokyklą. Eidama visą kelią galvoje dainavau “Gir gir gir, gar gar gar, į mokyklėlę…”, prie pat durų pradėjau nervintis. Prie tų pačių durų (nr. 16) laukė jau keletas žmogėnų. Apsidžiaugiau, kad atrodė kaip normalūs studentai, o ne kebabus kepantys senukai (tokių bijojau dėl kitų lietuvaičių patirties, jog tokie tik žvengia tarpusavy ir nieko nesimoko).

Galiausiai atėjo mokytoja, kuri kažkodėl nuolat murmėjo kažką daniškai. Prisistatė. Panelė Anette pasirodė nesanti tikra mūsų mokytoja, o tik pavaduojanti. Išklausinėjų mūsų vardų. Aišku, niekas neištarė “jeg hedder”, kas reiškia “aš vadinuos”, kadangi tarimas panašus į tos pačios į mokyklą einančios žąselės girgėjimą. Vis dėlto, pavyko išssiaiškinti vardus ir kas iš kur atvyko. Mano grupėje bus:

2 vengrai (Erna ir Tomaš)
1 amerikietis (Carter), kuriam tai pirma (PIRMA) užsienio kalba
5 kinai (Shin, Y, Sara ir Eric, 1 taip ir neatėjo)

Išklausus vardus mokytoja pasitikrino sąrašė. Tada paiškėjo, jog kinai Sara ir Eric nėra Sara ir Eric, bet Lin ir Yang. Tačiau man jau Švedijoj teko pažinoti Xiao Miao pasivadinusią “Shelly” ir vaikščiojantį anekdotą Cui, kuris vardus sugebėjo per pusmetį pakeisti keliskart, tarp jų buvo ir tas pats Eric, ir Michael ir dar keletas.

Beje, mano vardas pasirodė esantis nuolatinė confusion danams, nes jie turi tokį patį vardą kaip mano, tik kitaip rašomą. Todėl jie jaučia tiesiog būtinybę mano vardą iškraipyti (nes juk rašomas ne taip pat :))

Dar viena smagybė buvo Carter, kuris niekaip nepataikė pasakyti ką nors teisingai, vietoj “jeg” nuolat sakė anglišką “I” ir dar pusę likusių žodžių tarė visiškai angliškai. Į galą net Anette pradėjo juoktis, kai Carter nesukebėjo ištarti garso “sk”, kuris, beje, yra ir anglų kalboj (desk, pavyzdžiui). “I am from south…” buvo jo pasiteisinimas. Taip, matyt pietinėse valstijose žmonės tokių dalykų neturi. Beje, pamokų pabaigoj Carter pasirodė besąs labai paslaugus ir pasisiūlė mane parvežti namo, bet kadangi gyvenu už 5 min (jei eini lėtai) kelio, nebuvo reikalo. Beje, jis pats gyvena vos už 10 min kelio pėsčiomis. Ech… sunku jam bus Danijoj.

Rodyk draugams

Kultūrinis šokas

Šiandien beskaitydama (elektroninę) Lietryčio versiją aptikau štai tokį tinklapį: Psyvirtual. Į jį nueiti privertė daugiau smalsumas (curiosity killed the cat, I know) nei baisi depresija ar patologiškas noras išžudyti aplinkinius. Vis dėlto radau visai įdomių straipsnių, pvz. apie kultūrinį šoką ir netgi naujų dalykų (netgi! tikriausiai nesu iš tų, kenčiančių nuo per mažos savivertės :P).

Labiausiai nustebino kultūrinio šoko simptomų sąrašas:

* Įkyrus itin dažnas rankų plovimas, nerimavimas dėl vandens, indų, patalynės švaros, dėl maisto kokybės.

* Bėgiojantis žvilgsnis.


* Bejėgiškumo jausmas, pasitikėjimo savimi stygius, priklausomybė nuo
tautiečių, jau ilgą laiką gyvenančių šioje šalyje.


* Pykčio priepuoliai dėl nedidelių ir menkų nesklandumų ar kliūčių.


* Nenoras arba visiškas atsisakymas mokytis priimančios šalies kalbos.


* Nuolatinė baimė būti apgautam, apvogtam, sužeistam, įskaudintam.


* Nedidelių savo pastangų sureikšminimas.


(Oberg, 1960).

Nes damn, iš tiesų tik persikrausčius aš pradėjau nesveikai šveisti visus namų kampus ir pykti dėl menkiausių smulkmenų. Ir kalbos mokytis lyg kas būtų kokią sieną pastatęs: lyg ir norėjau, bet nesąmoningai ieškojau barjerų to nedaryti.
Atrodo, viskas jau praeity, bet ne, pasirodo teks man dar kentėti žiauriai :
“imigrantų pasitenkinimas pamažu krenta , o paskui vėl auga .
Prisitaikymo periodas trunka apie dvidešimt mėnesių. Šeštą- aštuntą
mėnesį paprastai ištinka negatyvios stagnacijos etapas.”

Iš esmės gal mano atvejis kitoks, kadangi viena koja Danijoje gyvenau jau prieš 2 metus, taigi į kultūrą įsiliejau pamažu ir blogiausią periodą patyriau tik atvažiavus. Tikiuos :D Adaptavausi jau prie šionykščių optimistiškų nuotaikų.
Beje, ir Švedijoje mano pasitenkinimas pats mažiausias buvo pačioj pradžioj, o tuomet tik augo ir augo. Tiesa, ir aplinka ten buvo studijų, ne tradicinė imigrantiška. bet ir dabar tradicine imigrante savęs nepavadinčiau, nes emigravau ne dėl ekonominių ar politinių priežasčių, o dėl asmeninių ir ungabungint šioj šaly žadu ne iki kol “uždirbsiu namą” ar LR Seime “atsiras protingų žmonių”. Turiu pripažinti, tai viena iš labiausiai atgaivinančių minčių - niekas neverčia nei čia būti, nei ęčia dirbti nemėgstamų darbų, nei laukti pergalingo grįžimo į tėvynę. Jokių penkmečio planų, uždarbio ribų.
Netgi silkė man čia skanesnė….

Rodyk draugams

Lingvistiniai malonumai

Beveik lygiai prieš dvi savaites užsirašiau į kalbos kursus. Grįžau kone iš džiaugsmo šokinėdama, kad tuoj turėsiu ką veikti dukart per savaitę, tuoj galėsiu čiulbėti šia paukščių kalba visur: parduotuvėse, kavinėse, verslo susitikimuose ir t.t.

Praėjo dvi savaitės, o negavau jokio laiško, nesulaukiau jokio skambučio. Kadangi aš motera užsispyrus, parašiau jiems laišką pati. Jokio atsakymo. Paskambinau. Linija užimta. Tada galiausiai nuėjau.

Atsakymas, be abejo, (surprise!) viskas ok, mes  laiškus dukart per mėnesį siunčiam, o artimiausi kursai prasidės spalį (kur jau ten jų pažadai, kad MAX dvi savaites laukti reikės).

Rodyk draugams

Kopenhagos parkų šturmas: continued

Savaitgaliai visada yra sunkiausio darbo metas. darbas - tai išsirinkti, ką veikti, kad laikas būtų praleistas naudingai. Kartais besirenkant kokią veiklą užeina toks pionieriškos pareigos jausmelis. Kažkur į “Surinksime 10 kr metalo laužo” temą.
Štai neseniai besirinkdami ką veikti, įsijungėmė visit Copenhagen tinklapį. Kas man ten itin patiko, tai suskirstymas pagal norus ir pomėgius, pvz: “romantic Copenhagen”, kur net paminėtos geriausios vietelės bučiuotis, bei “Organic Copenhagen” ar “ideas for sunny day”.

Smagiausia, kad nepasinaudojom nė vienu pasiūlymu, bet prisiminėm, kad šiuo metu tam tikrom valandom Tivolyje skelbiamos super nuolaidos. Tai ir padiktavo mūsų kelionės tikslą.

Turiu pripažinti, kad Tivolyje (pragyvenusi kelis mėnesius visai kaimynystėj) dar nebuvau buvusi. Gasdino milžiniška žmonių (nuo milžiniškų kinų grupių iki pusgirčių švedų) spūstis prie įėjimo. Laukti po valandą prie kiekvienos atrakcijos plius mokėti sezono kainą tikrai nenorėjau. Tačiau ilgai laukiantiems - dangus, ar koks ten posakis. Išlaukėm ir patraukėm į Tivolį.

Šitas diedulis mimas, pasirodo, yra Tivolio super mascot. Kartais (per pilnatį, pavyzdžiui, arba jo darbo dienomis) galima jo mimavimų pasižiūrėti ant šalimais esančios povinės scenos. Kai mes lankėmės buvo kaip tik jo nedarbo diena. Kadangi man mimai gana šiurpūs, tai pernelyg neliūdėjau.

Pats Tivolis nustebino daugiausia savo gana senovine atmosfera. Kone užsimaniau užsivilkti 20 a. pradžios suknelę, subanguoti plaukus trečiosios bangos metodu ir keliauti žiūrėti varječių siurbčiojant šampaniuką,  o po to pasivažinėti tuo metu aukščiausiais kalneliais visoje Europoje. Labiausiai įspūdį sustiprino senovinė cukrainė-konditerija su grynai senoviškai raitytomis kėdėmis ir žydromis staltiesėmis:

Vis dėlto valgyt cukruotų dalykiukų nenorėjome, kadangi kaip tyčia į rankas papuolė “crazy nuolaidų” lankstinukas, kur pamatėm, kad galim gauti arbatos už 1 kr. T.y. už maždaug 40 ct ar pan, kad danijoj yra nerealiai nesąmoninga kaina.

Arbata, beje, buvo tikrai skani (rinkomės baltąją), o ir pakartotinis užpylimas buvo galimybių sąraše, taigi šiek tiek užsisėdėjome. Tuomet pastebėjom, jog atėjo laikas, kai visi atrakcionai už dyką, todėl kone pakniopstom bėgom, kad nereiktų praleisti viso nemokamo laiko vien laukiant. Pirmiausia išsirinkom aukštą bokštą, prie kurio ant grandinių pritaisytos kėdutytės. Atsisėdama ant tų kėdučių, tuomet visi adrenalino fanatikai iškeliami aukštai aukštai ir greitai sukami aplink sudarydami ne iotin malonų pilvui smailų kampą bokšto atžvilgiu.  Prie viso to prisideda siaubingas vėjas “ten aukštai” ir labai jau skruzdėlytiškai atrodančios mašinų lempos mieste. Freaky. Bet nusileidus užsimaniau kilti vėl. tačiau vėl būtų reikėję atstovėti eilę, o ir nemokamą valandą norėjosi išnaudoti kuo daugiau skirtingų atrakcijų. taigi išbandėme ir seniausiuosius kalnelius, ir traukinuką, važinėjantį smagiai besiraitančiais ratais (beje, sėdėjom priekyje, kas sustiprino visą “fun”).

Po visų šių atrakcijų mano plaukai atrodė kaip po geros audros, o ir sutemti spėjo. Jau galvojome eiti namo, tačiau prie išėjimo pamatėme, jog poviniame teatre (jo uždanga dekoruota kaip povo uodega) kažkas vyksta. Prisėdome ir mes ir labai laiku pataikėme, kadangi kaip tik prasidėjo baletas pagal Anderseno pasaką. Pastatytas tikrai gražiai ir netgi šiais spec. efektų persivalgymo laikais buvo tikrai įdomus, nors ir pakankamai vaikiškas choreografijos atžvilgiu.

Rodyk draugams

Kopenhagos parkų šturmas: 1 dalis

Paskutiniu metu su brangiuoju pradėjom “parkų šturmą”. Visa šios nuostabios veiklos esmė yra pamatyti kiek galima daugiau miesto gražiosios pusės, kol neatėjo žiema, ir nors kiek išvaikščioti mano kepamus pyragus (kadangi kelnės, kaip žinia, nuolat mėgsta trauktis).
parkų šturmą pradėjome nuo karališkojo (kaip gi kitaip) Frederiksberg Have.Parkas mus pasitiko itin aukšta gyvatvore. Paėję nemažai metrų radom įėjimą, kuris pasirodė esąs…labirintas. Iš pradžių pasiklydom. Ta proga padarėm pasiklydusių labirinte išraišką:


Po to radom kelią ir baisiai savimi patenkinti įsiveržėme į kažkokį mini alaus party. Atsiprašėme, apsisukome ir nuėjom toliau. Toliau radom nemažai vestuvininkų, pozuojančių nuotraukoms tarp karališkųjų ančių, karališkosiose valtyse arba ant karališkosios pievelės:

Parko šturmą teko sustabdyti dėl baisiai gurgiančio skrandžio ir varvančios nosies. Bet kokiu atveju, motyvacijos toliau keliauti nenumalšino (o apie tai parašysiu kitame įraše).

Rodyk draugams

Adaptacija

Pastaruoju metu nerašiau. Sunkus metas. Adaptacija.

Dalykas tas, kad svečioj šaly gyvenant su “vietiniu” brangiuoju adaptuotis reikia dvigubai. Reikia nemažai pastangų, kad pralaužtum ilgai saugota konservatoriaus lukštą ir įkalbintum, pavyzdžiui, ragauti kitokioj kepykloj keptos duonos, nei jis yra įpratęs nuo kūdikystės. Arba sudėlioti sumuštinį kiek kitokia tvarka, nei reikalauja nerašytos taisyklės.

PRIEŠISTORĖ
Visus ilgus metus brangusis praleido Lietuvoj, kur tikrą danišką karališką duoną keitė maximos penkiagrūdė, kepenų paštetą - lydytas sūris, penkiasdešimt įvairių rūšių tikrų turkų parduodamų kebabų - Čili picos.
Dabar Kopenhagoj atėjo metas man išragauti vietines gėrybes. Didžiausia problema, kad aš nuolat noriu išbandyti kažką kitą, užuot pirkusi laiko patikrintą produktą.

Mano dėka brangusis savo gimtoj šaly pirmą kartą paragavo dviejų naujų silkės rūšių, dviejų naujų sūrių, visai neblogos ekologiškos kavos ir 4 rūšių sausainių. Priedo sugebėjau įrodyti, kad ne vien Lietuvoj galima rasti varškės ir bandelių su aguonomis.

Iš kitos pusės, tikri priešpiečiai man dabar jau tokie:

Juoda duona su silke ir kario salotom bei su skumbre pomidorų padaže. Ir, žinoma, su skrudintų svogūnų viršūnėle.
Tradiciškiau nebūna.

Rodyk draugams

šokoladizmas

penktadienis, kaip visada - pyrago diena :D
Šįkart pyragas buvo ne vienas, nes ir progų pasitaikė keletas.
Pirmiausia, teko sudalyvauti Kopenhagiečių meet’e. Tiesa, mūsų buvo nedaug: trys moteriškės (hehe, kaip pasisendinau) ir dvi mergytės. Ta proga išbandžiau ir Kopenhagos metro bei Frederiksberg parduotuvių ir visokio gėrio centrą (a la Akropolis). Didelio gėrio neradau, kadangi nelabai ir ieškojau - pirkau viso labo telefono papildymą, kurį paslaugi pardavėja man dar ir suvedė į tel.  Geriausias dalykas, be abejo, buvo galimybė keletą valandų pašnekėti apie šį bei tą, pagerti kartu kavos, pasidalinti įspūdžiais ir nuoskaudom…

Taigi, šitam meet’ui keptas pyragas vadinasi (mano galvoje) Kakavinis pyragas Nr. 001
O daromas jis taip:
Ėmiau  po puodelį miltų, cukraus, karšto vandens. taip pat apie 50g tirpinto sviesto ir pusę puoduko kakavos. dar 1 kiaušinį (M/L dydžio) ir 2 šaukštelius kepimo miltukų. Visą gėrį reikia gerai išmaišyti (geras išmaišymas yra pyrago pagrindas) ir kepti riebalais išteptoje formoje, 180 laipsnių temperatūroje apie 30 min.
Rezultatas (su daugybe cukraus pudros):



mmmm…

Kitas pyragas kol kas neprapjautas, vadinasi “Semi-fudge” (keptas MB sugrįžimo proga), kadangi turi daugybę riebalų ir cukraus, bet beveik jokių miltų :D gal šitą gėrį kol kas pasilaikysiu (neragavus geriau nerekomenduosiu).

Dar naujienų - šiandien visą dieną lyja. Todėl pirmą pusdienį dedikavau namų tvarkymui, toliau žiūrėsim kas bus :D Gal baigsis ir lietus…

Rodyk draugams

Only in America

Šiandien klajojant po interneto platybes atradau šią grožybę:


Gal atrodo pakankamai nekaltai ir neverta blog’o įrašo. Klystate.

Šios grožybės info rašoma:

Serving Size 1 Serving (32 fl.oz)
Amount Per Serving
Calories 2310 Calories from Fat 970
% Daily Value*
Total Fat 108g

166%
Saturated Fat 64g

320%
Trans Fat
2.5g

Cholesterol 295mg 98%
Sodium 1560mg 65%
Total Carbohydrates 303g 101%
Dietary Fiber 2g 8%
Sugar 266g
Protein 35g

266g cukraus vienoje porcijoje! ir 320 procentų dienos sočiųjų riebalų… Ir tai tik gėrimas, pridėkime dar šlamščiamaiščio porciją. Nieko keisto, kai kitoje lygybės pusėje yra 60 proc. viršsvorio turinčiųjų procentas.

Ir juokingiausia, jog šio produkto sudėtyje yra lieso pieno milteliai. Kam vargintis? Galėjo plakti tiesiog grietinę :D

Rodyk draugams

Penktadienis - pyrago diena

Nuo šiol penktadieniais visada kepsiu pyragus. Ir dėsiu receptus čia. Tai yra pasižadėjimas. galit mane apmėtyti negatyviais komentarais, jei jo nevykdysiu :D

Pyragas Nr. vienas yra iš praėjusio penktadienio (deja, neturėjau laiko jo įdėti tada).
Jis paimtas iš Pragaro virtuvės ir vadinasi “Uogienės pyragas”

Pyragui reikia:
1 stiklinės uogienės (aš naudojau bruknių su čili pipiriukais :D bet galima ir ne tokią ekstremalią. Geriau, manyčiau, jei būtų nesaldi arba kuo mažiau saldi)
1 stiklinės atvėsintos arbatos (juodos, naudojau Earl Grey)
1 stiklinės cukraus (naudojau kiek mažiau, bijojau, kad bus per saldu)
4 stiklinės miltų
2 nemaži šaukšteliai kepimo miltelių (visada ir visur naudoju tik kepimo miltelius, bet jei norit naudoti sodą - labai prašom. nepamirškit užgesint kuo nors rūgščiu (pvz. bruknių uogiene)
3 kiaušiniai (mano naudoti buvo M dydžio, jei didesni - reiks mažiau)
cinamonas, vanilinis cukrus, truputukas druskytės.
Viskas

Susirinkus visus produktus reikia juos išmaišyti. Aš (kaip visada) viską dėjau bet kokia tvarka (ir viskas išėjo - raktas yra geras išmaišymas, o ne dėjimo tvarka).
Tuomet formą ištepti riebalais ir supilti visą tešlą. Įkaitinti orkaitę iki maždaug 170-180 laipsnių ir kepti apie 1h.

Rezultatas:

Pyragas visai be riebalų, todėl geriausia valgyt kuo šviežesnį - pastovėjęs tampa neskanus. Taip pat būčiau dėjus dar mažiau cukraus. Visai nieko idėja būtų pertepti uogiene.

Jei kas nros kepsit, parašykit, kaip gavosi :D

Rodyk draugams