Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2008-09-20

Kultūrinis šokas

Publikuota: Kita

Šiandien beskaitydama (elektroninę) Lietryčio versiją aptikau štai tokį tinklapį: Psyvirtual. Į jį nueiti privertė daugiau smalsumas (curiosity killed the cat, I know) nei baisi depresija ar patologiškas noras išžudyti aplinkinius. Vis dėlto radau visai įdomių straipsnių, pvz. apie kultūrinį šoką ir netgi naujų dalykų (netgi! tikriausiai nesu iš tų, kenčiančių nuo per mažos savivertės :P).

Labiausiai nustebino kultūrinio šoko simptomų sąrašas:

* Įkyrus itin dažnas rankų plovimas, nerimavimas dėl vandens, indų, patalynės švaros, dėl maisto kokybės.

* Bėgiojantis žvilgsnis.


* Bejėgiškumo jausmas, pasitikėjimo savimi stygius, priklausomybė nuo
tautiečių, jau ilgą laiką gyvenančių šioje šalyje.


* Pykčio priepuoliai dėl nedidelių ir menkų nesklandumų ar kliūčių.


* Nenoras arba visiškas atsisakymas mokytis priimančios šalies kalbos.


* Nuolatinė baimė būti apgautam, apvogtam, sužeistam, įskaudintam.


* Nedidelių savo pastangų sureikšminimas.


(Oberg, 1960).

Nes damn, iš tiesų tik persikrausčius aš pradėjau nesveikai šveisti visus namų kampus ir pykti dėl menkiausių smulkmenų. Ir kalbos mokytis lyg kas būtų kokią sieną pastatęs: lyg ir norėjau, bet nesąmoningai ieškojau barjerų to nedaryti.
Atrodo, viskas jau praeity, bet ne, pasirodo teks man dar kentėti žiauriai :
“imigrantų pasitenkinimas pamažu krenta , o paskui vėl auga .
Prisitaikymo periodas trunka apie dvidešimt mėnesių. Šeštą- aštuntą
mėnesį paprastai ištinka negatyvios stagnacijos etapas.”

Iš esmės gal mano atvejis kitoks, kadangi viena koja Danijoje gyvenau jau prieš 2 metus, taigi į kultūrą įsiliejau pamažu ir blogiausią periodą patyriau tik atvažiavus. Tikiuos :D Adaptavausi jau prie šionykščių optimistiškų nuotaikų.
Beje, ir Švedijoje mano pasitenkinimas pats mažiausias buvo pačioj pradžioj, o tuomet tik augo ir augo. Tiesa, ir aplinka ten buvo studijų, ne tradicinė imigrantiška. bet ir dabar tradicine imigrante savęs nepavadinčiau, nes emigravau ne dėl ekonominių ar politinių priežasčių, o dėl asmeninių ir ungabungint šioj šaly žadu ne iki kol “uždirbsiu namą” ar LR Seime “atsiras protingų žmonių”. Turiu pripažinti, tai viena iš labiausiai atgaivinančių minčių - niekas neverčia nei čia būti, nei ęčia dirbti nemėgstamų darbų, nei laukti pergalingo grįžimo į tėvynę. Jokių penkmečio planų, uždarbio ribų.
Netgi silkė man čia skanesnė….


Atgal į: Kultūrinis šokas